požygis

póžygis sm. (1) 1. Krok žygis, kelionė: I tu daba gerą póžygį turi – kas myla diena dešimt kilometrų Krž. Mūsų motina dabar turi daug póžygių: tai pas vieną, tai pas kitą ligonį turi kasdien nueiti Skr. Šįvakar anksti gulsiu: rytoj man póžygis į miestelį Vdžg. Da man didelis póžygis priešaky (turėsiu daug suvaikščioti besidarbuodama) Rs. Jis padarė man póžygį, t. y. aš turėjau eiti J. ║ kelio tarpas, galas: Geras póžygis bus nuo čia iki to sodžiaus (sodos) J. 2. Kv sunkumas, vargas.